Rusijos – Gruzijos karinis konfliktas

Rusijos – Gruzijos karinis konfliktas

 

2008 Rugpjūčio mėnesio 5 dienų karas, tai ne tik konfliktas tarp Rusijos ir Gruzijos išskirtinai. Šį karą reikia vertinti kaip įtakos zonų dalijimosi konfliktą tarp pasaulio hegemonių, Rusijos iš vienos pusės ir JAV ir ES iš kitos. Rusijos kariniai veiksmai nukreipti prieš Gruziją parodo, kad „Šaltasis karas“ tarp rytų ir vakarų pasaulių dar nėra pilnai pamirštas, o senosios Rusijos įtakos zonos nebus atiduotos be daugialypio pasipriešinimo.

Robert Jervis teigia, kad „tam tikrais ekstremaliais atvejais valstybės tiki, kad geriausia priemonė užtikrinti saugumą yra atakuoti ir plėstis“[1]. Šiame darbe bus teigiama, kad Rusijos karinė intervencija į Gruziją yra jos noras grąžinti šalį atgal į savo įtakos gniaužtus, kol to negrįžtamai nepadarė Vakarai. Rusijai tai svarbu, nes: Rusijos intervencija į Gruziją, tai siekis grąžinti energetinių išteklių tėkmę į savus kanalus, bei iš kitos pusės, noras apskritai konflikto metu sustabdyti prasidėjusį Gruzijos bei Ukrainos suartėjimą su Vakarais.

Saugumo siekiančios valstybės, gali būti linkusios vykdyti agresinę politiką ir neretai apsaugai sukurti ginklai gali būti panaudoti puolimui, todėl kitos valstybės tokią veiklą gali traktuoti kaip grėsmę sau[2]. Kadangi tokius veiksmus, valstybė gali traktuoti kaip agresinius, valstybė imasi pati ginkluotis, kad apsisaugotų. Taip atsiranda saugumo dilema[3].

Rusijos įsikišimo į karą tarp Gruzijos ir separatistinės Pietų Osetijos negalima vertinti tik kaip regioninio  taikdario misiją įvykdžiusios valstybės. Kaip yra pastebėjęs Mearsheimer, „valstybės veikia tarptautinės politikos ir tarptautinės ekonomikos aplinkoje ir pirmoji dominuoja prieš antrąją, jei šie interesai kertasi.“[4] Remiantis realizmo teorija, galima būtų teigti, kad Rusija nubaudė Gruziją ir jos tarptautines partneres kaip agresorių, išdrįsusi įvesti savo tvarką Rusijos įtakos zonoje priklausančiose teritorijose. 2008 metų rugpjūčio mėnesio neramumai Gruzijoje tapo galimybe priminti pasauliui, kad Rusija pasiryžusi atstatyti ir išlaikyti savo įtakos balansą visose valstybėse, kurios priklauso jos įtakos zonai. Šiuo atveju, neatsargu būtų manyti, kad Rusija nemato savo įtakos gniaužtuose ir Lietuvos. Būtent todėl būtina plačiai išnagrinėti šį konfliktą kaip galimai pasikartosiantį kurioje nors kitoje Rusijos kaimyninėje valstybėje, galbūt – ir Lietuvoje.

Rusijos gniaužtai JAV

Nors iki rugpjūčio neramumų Gruzijos ir JAV nesiejo joks karinis aljansas, tačiau nuo 2006 metų Gruzija gerokai padidino importuojamų ginklų kiekį, kurie daugiausiai buvo tiekiami iš JAV, taip pat Ukrainos, Izraelio ir kitų ne rusiškų šaltinių.[5] Nepaisaint to, kad Gruzija nesulaukė JAV pagalbos karo lauke, visgi šios šalies diplomatai efektyviai išnaudojo JAV politinį užnugarį, be kurio karo pasekmės galėjo būti kur kas skaudesnės. Rusija galėjo užimti Tbilisį bei nuversti prezidentą Michaelį Saakashvili. Bandant  išlaikyti Saakashvili prezidento poste, pasibaigus karui JAV suteikė Gruzijai apie 1 milijardą JAV dolerių pagalbos.[6] Tuo metu jau besitraukianti G. Bush’o administracija pagreitino sutarčių dėl priešraketinio gynybos skydo įrengimo Lenkijoje ir Čekijoje baigiamąjį etapą. Matomai tam, kad bent iš dalies nubausti Rusiją už jos veiksmus Gruzijoje.[7] Bet ties tuo JAV pagalba Gruzijai aptariamame konflikte ir pasibaigė. Tuo tarpu Rusijos valdžia į šiuos veiksmus atsakė pareikšdama nesitaikstysianti su JAV pozicija bei panaudosianti savo trumpojo nuotolio raketas „Iskander“, dislokuodama jas Kaliningrade, siekiui neautralizuoti JAV arba NATO keliamą grėsmę Rusijos teritoriniam vientisumui.[8] Prie tokio agresyvaus Rusijos atsako neabejotinai prisidėjo ir Rugpjūčio karas su Gruzija. Sprendžiant šį konfliktą, svarbų vaidmenį suvaidino JAV prezidento rinkimai, kuriuose respublikoną G. Bush‘ą  pakeitė demokratas B. Obama, dėl ko 2009 metais JAV atsisakė savo planų dėl priešraketinio gynybos skydo Lenkijoje ir Čekijoje.

Konstatuotina, kad nors Jungtinės Amerikos Valstijos ir bandė stabdyti Rusijos intervenciją į Gruziją, tačiau Rusijos agresyvus atsakas JAV politikai ir politinės srovės pasikeitimai JAV viduje pristabdė amerikiečių interesų sklaidą Kaukazo regione.

Rusijos gniaužtai Europos sąjungai

Europos sąjunga taip pat nesugebėjo duoti tinkamo atsako Rusijai. Europos taryba sušaukė skubų pasitarimą nustatyti bendrai ES pozicijai prieš Rusijos veiksmus Gruzijoje. Tačiau Europos sąjungai taip ir nepavyko priimti konkrečių sankcijų prieš Rusiją nei politiniame, nei ekonominiame nei kokiame nors kitame lygmenyje. Vienintelis žingsnis, kurio ėmėsi ES, tai laikinai nutraukti numatytus susitikimus ir diskusijas dėl Rytų bendradarbiavimo sutarties su Rusija. Likę ES sprendimai rėmėsi būtinybe palaikyti gerus ir sveikus santykius tarp Briuselio ir Maskvos, tam, kad ES turėtų galimybę vykdyti stebėtojos misiją Gruzijoje.  2008 metų lapkričio 14 dieną įvykusiame Europos viršūnių susitikime Nicoje, praėjus kiek mažiau nei dviems mėnesiams nuo ES sprendimo suspenduoti derybas dėl bendradarbiavimo sutarties tarp ES ir Rusijos, buvo nuspręsta jas atnaujinti.[9] Galiausiai, pati Rusija nusprendė neskubėti tęsti derybų dėl Rytų partnerystės programos, kuri turi galią skleisti Vakarų demokratijos vertybes. Manomai Rusija nepanoro, kad programa plėtotųsi laisvai be jos įtakos ar kontrolės. ES rytų partnerystės programa, ilgalaikėje perspektyvoje taptų pagalba „anti-politiniams“ Rusijos vidaus judėjimams siekiant valdžios, kaip tai jau nutiko Ukrainoje ar Gruzijoje. Šie įvykiai akivaizdžiai parodo Europos sąjungos užsienio politikos su Rusija silpnumą bei neatodairiškumą. Savo ruožtu, matome Rusijos ryžtą blokuoti ES sklaidą į rytus.

NATO atsitraukimas

Kas liečia NATO, keli mėnesiai iki Rugpjūčio karo, nepaisant Rusijos priešinimosi, Gruzijai ir Ukrainai buvo žadama pilnateisė narystė aljasne.[10] Tačiau iškart po karo, nei B. Obamos administracija, nei pati NATO daugiau nebebuvo nusiteikusios dėl jų pilnateisės narystės aljanse. Prieštaravimai Ukrainos narystei NATO susidėjo iš nestabilios Ukrainos politinės aplinkos, atsigręžimo nuo pirminio aljanso tikslo ir iš galimai kilsiančių  sunkumų  ginant Ukrainą karinio konflikto metu.[11] Nepaisant aukščiau minėtų priežasčių, tikrąją nenutraukiamos pilnateisės Ukarainos ir Gruzijos narystės NATO priežastimi galėtų būti faktas, kad Rusija yra kur kas svarbesnis žaidėjas JAV, Vokietijos ir Prancūzijos ekonomikos bei saugumo politikoje.[12] Savo ruožtu, Ukraina į tai atsakė 2010 metais pasirašydama naują dujų tiekimo sutartį su Rusija, kai mainais už 30% nuolaidą dujoms pratęsė leidimą dislokuoti Rusijos karinę bazę Kryme iki pat 2042 metų.[13] Visa tai neabejotinai parodo Ukrainos grįžimą atgal į Rusijos įtakos sferą.

Tai parodo, kad NATO šalis lyderės nėra pasiryžusios ir pasiruošusios aukoti savo ekonominio bendradarbiavimo su Rusija vardan Ukrainos ir Gruzijos siekio įstoti į aljasną. Savo ruožtu, Rusija priima Ukrainą atgal į savo įtakos sferą.

Rusijos energetiniai interesai Gruzijoje

Gruzija yra esminė šalis, siekiant užtikrinti laisvą naftos tiekimą Vakarų Europai. Vakarų naftos perdirbėjai yra tiesiogiai priklausomi nuo naftos tiekimo iš Azerbaidžano, iš kurio nafta tiekiama BTC (Baku-Tbilisi-Ceyhan) vamzdynu, jungiančiu Kaspijos ir Viduržemio jūras per Kaukazą, aplenkiant Rusijos ir Irano teritorijas.[14] Galima sakyti, kad Rusijos agresiją prieš Gruziją Pietų Osetijoje iššaukė ir Rusijos noras kontroliuoti ten esančias energetines jungtis į Vakarus. Užsienio žiniasklaidos teigimu, pirmosiomis karo dienomis Rusijos kariuomenė paleido 50 raketų, nutaikytų į Gruzijoje esančius naftotiekius.[15] Pats ilgiausias istorijoje vamzdynas ir ryškiausias 21 amžiaus energetikos geopolitikos simbolis, BTC, dar niekada neveikė savo pilnu pajėgumu būtent dėl kylančių nuolatinių nestabilumų Kaukazo regione. Gruzijos konflikto metu šiuo vamzdynu naftos tiekimas buvo sustabdytas, savo ruožtu Azerbaidžanas pradėjo jį vykdyti senaisiais tarybiniais vamzdynais, nutiestais per Rusiją. JAV vice-prezidentas Dick Cheney savo vizito Baku metu aiškiai suprato Rusijos pasiųstą žinią Vakarams ir atsisakė dalyvauti jo garbei sukeltoje puotoje.[16] Šie įvykiai akivaizdžiai parodo tikruosius Rusijos siekius kuo ilgiau išlikti vienintele naftos tiekėja Vakarų Europai.

Norint ieškoti kitų priežasčių, galinčių paaiškinti Rusijos siekį perimtį galios balansą Kaukazo regione, reikėtų atsižvelgti į 2009 metų Rusijos – Ukrainos nesutarimus dėl dujų kainų ir tranzito mokesčių. Po 2004 metais įvykusios „Oranžinės revoliucijos“, Ukrainos valdžia panoro siekti narystės NATO aljasne, kuri būtų kelias šalies integracijai į Vakarus. Tokiu atveju Rusija prarastų energetinių išteklių tranzito kontrolę šioje šalyje, būtų išformuota Rusijos politinė vamzdynų kontrolė.  Rusijai, ten buvo nė viena, tačiau įvairios glaudžiai susijusios priežastys, iš kurių viena buvo ir noras nubausti Ukrainą dėl pagalbos Gruzijai ir nutolimo nuo Rusijos sparno.

Todėl viena vertus, Rusijos intervencija į Gruziją, tai siekis grąžinti energetinių išteklių tėkmę į savus kanalus, bei iš kitos pusės, noras apskritai konflikto metu sustabdyti prasidėjusį Gruzijos bei Ukrainos suartėjimą su Vakarais.

Išvados

2008 Rugpjūčio mėnesio 5 dienų karas, tai ne tik konfliktas tarp Rusijos ir Gruzijos išskirtinai. Šį karą reikia vertinti kaip įtakos zonų dalijimosi konfliktą tarp pasaulio hegemonių, Rusijos iš vienos pusės ir JAV ir ES iš kitos. Rusijos kariniai veiksmai nukreipti prieš Gruziją parodo, kad „Šaltasis karas“ tarp rytų ir vakarų pasaulių dar nėra pilnai pamirštas, o senosios Rusijos įtakos zonos nebus atiduotos be daugialypio pasipriešinimo.

Reikia konstatuoti, kad:

  • Rusijos intervencija į Gruziją, tai siekis grąžinti energetinių išteklių tėkmę į savus kanalus, bei iš kitos pusės, noras apskritai konflikto metu sustabdyti prasidėjusį Gruzijos bei Ukrainos suartėjimą su Vakarais.
  • Nors Jungtinės Amerikos Valstijos ir bandė stabdyti Rusijos intervenciją į Gruziją, tačiau Rusijos agresyvus atsakas JAV politikai ir politinės srovės pasikeitimai JAV viduje pristabdė amerikiečių interesų sklaidą Kaukazo regione.
  • NATO šalis lyderės nėra pasiryžusios ir pasiruošusios aukoti savo ekonominio bendradarbiavimo su Rusija vardan Ukrainos ir Gruzijos siekio įstoti į aljasną. Savo ruožtu, Rusija priima Ukrainą atgal į savo įtakos sferą.
  • Rūgpjūčio karas atskleidė Europos sąjungos užsienio politikos su Rusija silpnumą bei bepoziciškumą, bei savo ruožtu, Rusijos ryžtą blokuoti ES sklaidą į rytus.
  • Karo įvykiai akivaizdžiai parodo tikruosius Rusijos siekius kuo ilgiau išlikti vienintele naftos tiekėja Vakarų Europai.

Rusijos įsikišimo į karą tarp Gruzijos ir separatistinės Pietų Osetijos negalima vertinti tik kaip regioninio  taikdario misiją įvykdžiusios valstybės. Remiantis realizmo teorija, galima būtų teigti, kad Rusija nubaudė Gruziją ir jos tarptautines partneres kaip agresorių, išdrįsusi įvesti savo tvarką Rusijos įtakos zonoje priklausančiose teritorijose. 2008 metų rugpjūčio mėnesio neramumai Gruzijoje tapo galimybe priminti pasauliui, kad Rusija pasiryžusi atstatyti ir išlaikyti savo įtakos balansą visose valstybėse, kurios priklauso jos įtakos zonai.

Šis konfliktas neturi būti pamirštas ir Lietuvoje, kur Rusijos interesai neretai atsispindi vidaus politikoje ir nėra aišku, ar jie nepasireikš kitu, mums skaudesniu Rusijos veiksmu.

 

Literatūros sąrašas

  1. Robert Jervis, „The Spiral of international Insecurity.“  Princeton University Press, Princeton:  1976.
  2. John Mearsheimer, „The Tragedy of Great Power Politics.“ 2001.
  3. Roman Olearchyk, „Russia intensifies offensive in Georgia.“  Maskva, 2008.
  4. Reuters, „U.S. warship in Russian-patrolled Georgian port.“ Poti, 2008.
  5. Thom Shanker,  Nicholas Kulish, „Russia Lashes Out on Missile Deal.“ Vašingtonas, 2008.
  6. D. Medvedev, „Address to the Federal Assembly of the Russian Federation.“ Maskva, 2008.
  7. „EU-Russia Summit in Nice on 14 November.“ Briuselis, 2008.
  8. Wikipedia, „Ukraine – NATO relations.“
  9. John Hickman, „Ukraine in NATO? The Case Against.“ Mount Berry, 2011.
  10. „Leaked Cables: Two Views on U.S. – Georgia Military Cooperation.“ Tbilisi, 2010.
  11. Roman Olearchyk, „Russia lowers Ukraine gas prices.“ Kiev, 2010.
  12. Vincent Gagnon-Lefebvre, „Georgia War and Energy Geopolitics.“ Vankuveris, 2008.
  13. Damien McElroy, „Georgia: Russia targets key oil pipeline with over 50 missiles.“ Rustavi, 2008.

 

Panaudotos citatos

[1] Robert Jervis, The Spiral of international Insecurity.  Princeton University Press, Princeton:  1976, 60.

[2] Jervis, 61.

[3] Ten pat, 61.

[4] John Mearsheimer, „The Tragedy of Great Power Politics.“ 2001, 32.

[5] Roman Olearchyk, „Russia intensifies offensive in Georgia.“  Maskva, 2008. <http://www.ft.com/intl/cms/s/0/a0fb913c-660a-11dd-b222-0000779fd18c.html#axzz2TrztFEPX> [Žiūrėta 2013 05 21].

[6] „U.S. warship in Russian-patrolled Georgian port.“ Poti, 2008. <http://www.reuters.com/article/2008/09/05/us-georgia-ossetia-poti-idUSL561032420080905> [Žiūrėta 2013 05 21].

[7] Thom Shanker,  Nicholas Kulish, „Russia Lashes Out on Missile Deal.“ Vašingtonas, 2008. <http://www.nytimes.com/2008/08/15/world/europe/16poland.html?pagewanted=all&_r=0> [Žiūrėta 2013 05 21].

[8] D. Medvedev, „Address to the Federal Assembly of the Russian Federation.“ Maskva, 2008. <http://archive.kremlin.ru/eng/speeches/2008/11/05/2144_type70029type82917type127286_208836.shtml> [Žiūrėta 2013 05 21].

[9] „EU-Russia Summit in Nice on 14 November.“ Briuselis, 2008. <http://europa.eu/rapid/press-release_IP-08-1701_en.htm> [Žiūrėta 2013 05 21].

[10] Wikipedia, „Ukraine – NATO relations.“ <http://en.wikipedia.org/wiki/Ukraine%E2%80%93NATO_relations#cite_note-nomap-3> [Žiūrėta 2013 05 21]

[11] John Hickman, „Ukraine in NATO? The Case Against.“ Mount Berry, 2011. <http://nowaukraina.org/nu_11_2011/10_Hickman.pdf>  [Žiūrėta 2013 05 21].

[12] „Leaked Cables: Two Views on U.S. – Georgia Military Cooperation.“ Tbilisi, 2010. <http://www.civil.ge/eng/article.php?id=22921> [Žiūrėta 2013 05 21].

[13] Roman Olearchyk, „Russia lowers Ukraine gas prices.“ Kiev, 2010. <http://www.ft.com/intl/cms/s/0/36f41472-4d52-11df-baf3-00144feab49a.html#axzz2U110xV4O>  [Žiūrėta 2013 05 22].

[14] Vincent Gagnon-Lefebvre, „Georgia War and Energy Geopolitics.“ Vankuveris, 2008. <http://suite101.com/article/georgia-war-and-energy-geopolitics-a69135> [Žiūrėta 2013 05 22].

[15] Damien McElroy, „Georgia: Russia targets key oil pipeline with over 50 missiles.“ Rustavi, 2008. <http://freerepublic.com/focus/f-news/2059682/posts>  [Žiūrėta 2013 05 22].

[16] Ten pat.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *