Nacionalizmas – grėsmė kariniam konfliktui? Juodkalnijos atvejo analizė (TYRIMAS)

Nacionalizmas – grėsmė kariniam konfliktui? Juodkalnijos atvejo analizė (TYRIMAS)

Nacionalizmo protrūkio skatinami kariniai konfliktai yra gana dažnas reiškinys pasaulyje. Vienas iš didžiausių tokių protrūkių buvo užfiksuotas pastarojo amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, kai nacionalizmo proveržis Rytų Europoje, sukėlęs „domino“ efektą sugriovė SSRS ir Jugoslavijos imperijas. Daugumai šalių, tuo metu pasirinkusių nacionalinės valstybės raidos modelį, teko atlaikyti karines hegemonių intervencijas.

Nemažai pasaulio mokslininkų, analizuojančių nacionalizmo paskatintus karinius konfliktus, laiko šį reiškinį tamsiaja nacionalizmo puse.

Ši tema gali būti labai aktuali Europai, žinant, kad artėja referendumai dėl Škotijos atsiskyrimo nuo Didžiosios Britanijos, tokį norą vis dažniau išreiškia ir katalonai Ispanijoje[1]. Siekiant išvengti karinių konfliktų, skatinamų  nacionalizmo proveržio, būtina atsižvelgti kokios priežastys gali juos sukelti.

Todėl šio darbo tikslas yra išsiaiškinti, kokios priežastys gali būti svarbiausios ir dažniausiai pasitaikančios, lemiančios karinių konfliktų įsiplėskimą žemėse, kur nacionalizmo paskatinta tauta pasirenka tolimesnę raidą nacionalinės valstybės sukūrimu.

Kad visą tai paaiškinti, pasirinkau analizuoti Jugoslavijos irimą. Nusprendžiau palyginti Juodkalniją su Slovėnija ir Kroatija, nes šių tautų nepriklausomybės raida ir priežastys nėra išskirtiniai atvejai istorijoje, kokiais galima būtų vadinti nepriklausomybės karus Kosove ir Bosnijoje ir Hercogovinoje.

Besitęsiant nacionalizmo proveržiui Jugoslavijos teritorijoje, atskiros valstybės raidą pasirinkusios žemės savo vientisumą turėjo apginti ginklu ir tik vienintelės Juodkalnijos atsiskirimas  įvyko taikiai. Būtent šiuo aspektu ir yra įdomus Juodkalnijos fenomenas.

Metodologija

Tyrime bus keliamos trys hipotezės:

  • Ekonominės-demografinės priežastys gali paaiškinti nepriklausomybės įtvirtinimo kelių skirtumus tarp Juodkalnijos, iš vienos pusės, ir Slovėnijos ir Kroatijos iš kitos.
  • Politinės priežastys gali iš dalies paaiškinti nacionalizmo paskatintų karinių konfliktų tarp tautų priežastis.
  • Tyriamų šalių pagrindinės religinės organizacijos paaiškina paradoksą valstybių suverenumo kelyje.

Pagrindinis tyrimo klausimas:  Kodėl Juodkalnijoje įtvirtinant šalies nepriklausomybę buvo išvengta karinių konfliktų, o Slovėnijoje ir Kroatijoje ne?

Šalutiniai klausimai: Ar tyriamos valstybės atitinka tautos ir nacionalizmo sampratas pagal Anthony Smith?

Priklausomas kintamasis: Nepriklausomybės paskelbimo įtvirtinimas Slovėnijoje, Kroatijoje ir Juodkalnijoje.

Nepriklausomi kintamieji: valstybių ekonomis išsivystymas, etninė sudėtis, kalbinis susiskirstymas, religinės bendruomenės, politinė aplinka.

Tyrime vadovaujamasi dviejų atvejų lyginamąja analize ir vienintelio skirtumo metodu, kuris taikomas lyginant du, daugeliu aspektų panašius atvejus, ir ieškant juose esmingo skirtumo. Atvejis, kuriame yra fenomenas, lyginamas su kitais atžvilgiais į jį labai panašiu atveju, kuriame fenomeno vis dėlto nėra.[2] Šiuo atveju, fenomenu laikomas Smith‘o nacionalizmo požymiais stiprios tautos, juodkalniečių, reikšmingai lengvesnis kelias nepriklausomybės link, negu panašia nacionalistine politika egzistuojančių slovėnų ir kroatų tautų.

Atskiri kintamieji yra tiek kokybiniai, tiek kiekybiniai – vienus galima įvertinti pasitelkus statistiką, kitiems tokie duomenys tegali būti užvedanti ant kelio priemonė, neatleidžianti nuo interpretavimo. Rašto darbe bus lyginamos Juodkalnija su Slovėnija ir Kroatija, pasitelkiant tiek statistiką, lyginant šių šalių ekonominę padėtį, etninę sudėtį, kalbinį susiskirstymą ir jo funkcionalumą, o taip pat ir kitų veiksnių galimą įtaką lemiant skirtingą valstybių kelią nepriklausomybės link.

Literatūros apžvalga

Nacionalizmo proveržis Jugoslavijoje – 1991-2008 metais buvusios Jugoslavijos teritorijoje įvykusių veiksmų seka, kurie lėmė šešių nepriklausomų ir vienos pripažintos dalinai nepriklausoma, valstybių atsiradimą.

Jugoslavijos irimo procesas prasidėjo 1991 – 1992, kai nuo vienalytės valstyvbių sąjungos atskilo Slovėnija, Kroatija, Bosnija ir Hercogovina, Makedonija.

Iš visų tuo metu Jugoslavijoje gyvenančių tautų, tik Serbija ir Juodkalnija siekė išlaikyti stiprią, centralizuotą valstybę. Šių šalių koziriu tolimesnėse diskusijose su kitomis šalimis tapo Jugoslavijos liaudies armijos valdymas, leidęs įgyti didelį karinį pranašumą.

Slovėnijai ir Kroatijai paskelbus nepriklausomybę, Jugoslavijos kariuomenė ėmėsi aktyvių veiksmų prieš šių šalių norą atsiskirti, siekiant formuoti nacionalines valstybes. Karas pareikalavo daugybę aukų ir  tik Jungtinėms tautoms pasmerkus Serbijos imperialistinius siekius, minėtoms valstybėms pavyko įtvirtinti nepriklausomybę.

Besitęsiant nacionalizmo proveržiui Jugoslavijos teritorijoje, atskiros valstybės raidą pasirinkusios žemės savo vientisumą turėjo apginti ginklu ir tik vienintelės Juodkalnijos atsiskirimas  įvyko taikiai. Būtent šiuo aspektu ir yra įdomus Juodkalnijos fenomenas

Žvelgiant iš Serbijos pusės, nacionalizmo karai Jugoslavijoje prasidėjo kaip siekis apginti bendros viršnacionalinės imperijos interesus, o baigėsi serbų tautos ginimu ir siekiu ją apjungti į vieną valstybę. Serbu manymu, jeigu kiekviena Jugoslavijos respublika turėjo teisę atsiskirti nacionalizmo principu, tai serbai kaip tauta privalėjo neleisti tam įvykti teritorijose, kur gyvena serbų dauguma.

Stirlingo universiteto profesorius Dejan Yovicha, išnagrinėjęs daugelio autorių analizes, nustatė svarbiausius veiksnius, lėmusius Jugoslavijos žlugimą. Tarp jų galima būtų iškelti 8 pagrindinius: įsisenėjęs etninis priešiškumas tarp Jugoslavijos tautų, nacionalizmas, kultūriniai skirtumai tarp tautų, išorės veiksniai (pokyčiai tarptautinėje politikoje), įvairių politinių asmenybių vaidmuo kuriant ir griaunant Jugoslavijos valstybę ir galiausiai institucinės-struktūrinės priežastys.

Istorinis žlugimo kodavimas?

  1. Ypatingi istoriniai sprendimai ir įvykiai, susiję su iš viršaus primestomis politinėmis ir institucinėmis sistemos. Šis valdymas buvo primestas iš viršaus ir nėra susijęs su demokratizacijos procesu XX amžiuje, tai veiksnys, kylantis iš Jugoslavijos istorijos prieš ir po antrojo pasaulinio karo.
  2. Postmodernizmo įtaka: valstybė praranda tą reikšmę, kurią ji turėjo prieš šimtmetį.
  3. Socializmo santvarkos griūtis, kuri baigėsi tuo, kad paskui save patraukė ir kitas gyvenimo sritis, bei lėmė visuomenės pertvarkymą.
  4. Ypatingas žiniasklaidos vaidmuo, kursčiusios neapykantą 8 dešimtmečio pabaigoje
  5. Jugoslavijos, kaip buferinės zonos, tarp šaltojo karo stovyklų, pabaiga. Išorės faktoriai, lėmę vidinius konfliktus.
  6. Buvusio elito vaidmuo ir naujų pretendentų užimti šią vietą 80 dešimtmečio pabaigoje, kai tapo akivaizdu, kad didžiojoje dalyje valstybių komunizmas žlugs. Senasis elitas ir naujasis pradėjo tarpusavio kovą dėl valdžios, taip išprovokuodami dezintegracinius procesus.
  7. Tautų brandos didėjimas – jų noras kurti savo valstybes. Būdas, kuriuo  Jugoslavijos tautos buvo apjungtos nacionaliniu pagrindu, neleido siekti vieningos nacijos kurimo ir buvo užprogramuotas žlugti.

Taigi, geopolitiniai pokyčiai, propagandos skleidimas ir naudojimasis jos turiniu, seno ir naujojo elito kova, jų vadovų elgsena, taip pat visų šių veiksnių sąveika – visa tai lėmė griuvimą, atsižvelgiant į tai, kad Jugoslavijos tautos subrendo ir praktiškai neturėjo būtinybės gyventi po vienu skėčiu. Nebebuvo reikalo egzistuoti federacinių valstybių junginiui Jugoslavijoje, net jei jis ir būtų  buvęs geriau organizuotas.

7 Nacijos bruožai pagal A. Smith:

1. Bendra kultūra (kalba, raštas, papročiai, tradicijos, religija). Kalba. Visose nagrinėjamose šalyse oficialios kalbos yra tautinės, t.y. Kroatijoje – kroatų kalba, Slovėnijoje – slovėnų kalba ir Juodkalnijoje juodkalniečių kalba. Tačiau skirtingai nei Kroatijoje ir Slovėnijoje, Juodkalnietiškai kalba tik 63 proc. populiacijos. Taip pat teigiama, kad ši kalba yra serbų kalbos atšaka – nuo serbų kalbos ji skiriasi tik tarme. Tačiau juodkalniečių kalba nėra nykstanti. Tarp mokslininkų vyrauja susitarimas, kad kalba yra skaitoma nykstančia, jei ja kalba mažiau nei 10 tūkst. žmonių.

Religija. Nors Slovėnijoje gyvena 83 proc. slovėnų, religiškai ši tauta nėra vieninga – 53 proc. gyventojų yra katalikai, o visi kiti yra susiskirstę į kitas mažas religines grupeles, o 10 proc. šalies gyventojų yra nereligingi. Kroatija yra religiškai vieninga tauta, kurią sudaro beveik 88 proc. katalikų. Juodkalnijoje situacija yra panaši kaip ir Kroatijoje. Joje yra 74 proc. ortodoksų, tačiau taip pat Juodkalnijoje yra nemažai musulmonų, kurie sudaro daugiau nei 17 proc. šalies gyventojų. Todėl galima, kad visos trys šalys atitinka šį kriterijų

2. Gyventojų skaičius. A. Smith nėra apibrėžęs tikslaus skaičiaus žmonių, iš kurių jau galėtų susidaryti tauta. Slovėnijos populiacija yra 2 mln. žmonių, Kroatijos – 4,5 mln. žmonių. Tuo tarpu Juodkalnijoje populiacijos skaičius žymiai mažesnis ir siekia 600 tūkst. žmonių. Tačiau, jei žiūrėtumėme į pasaulio valstybes, galima būtų surasti nemažai valstybių, kurių populiacija yra mažesnė nei Juodkalnijos, tačiau jos sėkmingai gyvuoja daugelį metų. Todėl šis kriterijus yra taip pat išpildomas visų trijų šalių.

3. Teritorija. Visos trys tiriamos šalys turi savo apsibrėžtą teritoriją. Šalys atitinka šį kriterijų.

4. Politiniai konfliktai.

5. Solidarumas. A. Smith teigia, jog vien tik valstybės neužtenka sukurti tautiškumui, bendruomenėje turi vyrauti solidarumo principas. Tautą sudaro žmonės, kurie pripažįstą vienas kitą priklausant tai pačiai tautai. Šia prasme tautą įsteigia žmogus, ji yra žmonių įsitikinimų, lojalumo ir solidarumo artefaktai. Visų tyriamų tautų solidarumą galima išreikšti tuo, kad dėl nepriklausomybės visos jos apsisprendė visuotiniu referendumu, taip parodydamos savo tautų solidarumą ir vieningumą valstybės raidos klausimu.

6. Pilietinės teisės. Šį principą A. Smith apibrėžia kaip etninių narių pavertimą teisiniais piliečiais, mobilizuojant juos politiniams tikslams ir suteikiant jiems teises ir pareigas. Politinis principas, pagal kurį politinis ir tautinis vienetai turi sutapti, be to, kad etninės ribos neskirtų turinčiųjų valdžią nuo valdinių (teritorinio vientisumo ir tautinės autonomijos siekiai). Visos trys valstybės turi autonominę valdžią, o šių šalių piliečiams įstatymiškai yra nustatytos teisės ir pareigos. Todėl tiriamos šalis atitinka šį principą.

7. Ekonominė integracija – ekonominis visų bendruomenės apibrėžtoje teritorijoje narių susivienijimas, kontroliuojant savo išteklius ir ekonomiškai konkuruojant nacijų pasaulyje. Buvusioje Jugoslavijoje ekonomika buvo diferencijuota – tai yra kiekviena joje gyvenanti tauta turėjo savo gaminamą produktą, kuris reikšmingai atsispindėjo bendroje Jugoslavijos ekonomikoje, bei akivaizdžiai matomas per Bendrojo vidaus produkto rodiklį.

Taigi galima patvirtinti hipotezę, kad visos trys tyriamos tautos atitinka nacijų kriterijus pagal Anthony Smith tautų sampratą.

 

  1. Duomenų analizė

3.1 Šalių demografiniai rodikliai

 

Slovėnija Slovėnai Serbai Kroatai Bosniai Kitos tautos
83.1% 2% 1.8% 1,1% 12%
Kroatija Kroatai Serbai Kitos (Bosniai, vengrai, slovėnai, čekai ir romai)
89.6% 4.5%* 5.9%
Juodkalnija Juodkalniečiai Serbai Bosniai Albanai Kitos tautos
43% 32% 8% 5% 12%

Buvusių Jugoslavijos žemių etninė sudėtis 2003 metais

Slovėnija Slovėnų Serbų – kroatų Kitos
91.1% 4.5% 4.4%
Kroatija Kroatų Serbų Kitos (Italų, vengrų, čekų, slovakų ir vokiečių)
96.1% 1% 2.9%
Juodkalnija Serbų Juodkalniečių Bosnių Albanų Kitos
63.6% 22% 5.5% 5.3% 12%

Buvusios Jugoslavijos žemių kalbinis susiskirstymas 2003 metais

Slovėnija Katalikai Musulmonai Ortodoksai Kitos Netikintys
57.8% 2.4% 2.3% 23% 10.1%
Kroatija Katalikai Musulmonai Ortodoksai Kitos Netikintys
87.8% 1.3% 4.4% 0.9% 5.2%
Juodkalnija Ortodoksai Musulmonai Katalikai Kitos Nenustatyta
74.2% 17.7% 3.5% 0.6% 3%

Buvusios Jugoslavijos žemių religinis susiskirstymas 2003 metais

Vienu iš Jugoslavijos dezintegraciją galėjusių lemti veiksnių galima būtų įvardinti didelį etninį ir ekonominį susiskirstymą valstybėje. Socializmui traukiantis iš politinės padangės, atskirose žemėse politinėje sistemoje pradėjo stiprėti nacionaliniai judėjimai, siekiantys pirmiausiai iškelti savo tautos teisę, todėl tai galėjo sukelti reikšmingą konfliktą tarp tautų. Akivaizdu, kad vykdant nacionalistinę politiką, konfrontacija su kitomis tautomis buvo neišvengiama, dėl to būtina apžvelgti tyriamos valstybės buvusį etninį susiskirstymą.

3.2 Slovėnijos atvejis

Sprendžiant iš etninės sudėties duomenų statistikos, galima teigti, kad ji gali iš dalies paaiškinti susidariusių karinių konfliktų protrūkį Kroatijoje ir Slovėnijoje. Kiekvienam kariniam konfliktui, kad ir dėl kokių tikrųjų priežasčių jis bevyktų, reikia preteksto, todėl atsižvelgiant į tai, galima būtų konstatuoti, kad būtent preteksto neturėjimas leido slovėnams atsiskirti kur kas lengviau negu Kroatams, o karinis konfliktas tarp Slovėnijos ir Serbijos vyko tik 10 dienų.[11] Pagal statistiką, serbai sudarė tik 2 procentus Slovėnijos gyventojų, todėl slovėnams atsiskirti pasisekė lengviau.

Slovėnija buvo labiausiai ekonomiškai išsivysčiusi Jugoslavijos respublika, gaminusi 30% Jugoslavijos sunkvežimių, 50% autobusų, 30% šaldytuvų, 40% televizorių bei sudarė daugiau kaip 17% pagaminto Jugoslavijos vidaus produkto. Toks ekonominis pranašumas virto nenoru šelpti mažiau išsivysčiusių Jugoslavijos regionų savo sąskaita ir paskatino nacionalizmo proveržį. Tačiau pagrindinis sėkmingo atskiskirimo vaidmuo vis tik teko etninėms ir kultūrinėms priežastims. Dėl akivaizdžios slovėnų tautos daugumos šioje respublikoje, Serbija neturėjo mandato pateisinti karinę intervenciją į Slovėniją, kur pagrindinis Serbijos tikslas tebuvo išlaikyti savo imperijos ekonomikos šerdį, todėl prasidėjusi karinė intervencija tetrūko 10 dienų

3.3 Kroatijos atvejis

Ryšį tarp etninio susiskirstymo ir karinio konflikto labai aiškiai parodo Kroatijos bandymas atsiskirti. Nors 2003 metų statistikos duomenys rodo, kad Kroatijoje gyvena tik 4.5% serbų, vis dėlto karo išvakarėse serbų mažumą Kroatijoje sudarė 12 procentų visos šalies gyventojų, o jų dalies sumažėjimas tėra karinio konflikto padarinys. Dėl to Serbija galėjo pateisinti savo karinius veiksmus prieš Kroatiją, kaip siekį apginti savo tautiečius gyvenančius jos žemėse. Būtent tai ir yra oficiali Serbijos skelbiama konflikto versija. Tuo tarpu, Kroatijos sociologai mano, kad konfliktą sukėlė Serbijos agresija jų nacionalinio tapatumo atžvilgiu.

Apie etninio susiskirstymo ryšį su kariniais konfliktais galime matyti ir iš pokyčių politinėje sistemoje. Viena iš Jugoslavijos karinės intervencijos  priežasčių tapo įrašas naujoje Kroatijos konstitucijoje, kurioje buvo teigiama, kad „Kroatija, tai kroatų ir etninių mažumų, gyvenančių Kroatijoje šalis“, kas iš esmės reiškė, kad serbų statusas buvo pakeistas iš „sudedamosios tautos“ į „tautinę mažumą“. Pagal 1991 metų statistiką serbai sudarė 12% Kroatijos gyventojų, tarp kurių buvo 17% Kroatijos valdžios organuose dirbančių valdininkų.

Kroatų nepasitenkinimas buvimu Jugoslavijos sudėtyje buvo sąlygotas serbų, kaip didžiausios imperijos sudedamosios tautos dominavimas aukščiausioje valdžioje, sąlygojęs kultūrinį ir religinį Serbijos pranašumą imperijoje. Į valdžią atėjus kroatų tautinėms partijoms, prasidėjo serbų išstumimas iš vyriausybės, buvo aktyviai keičiami pareigūnai. Tuo pat metu prasidėjo kroatų ekstremistų išpuoliai prieš serbų stačiatikių bažnyčią.  Oficialiuose dokumentuose ir žiniasklaidos priemonėse buvo uždrausta naudoti kirilicą, Kroatijos serbams buvo uždrausta turėti savo atskirą televiziją ir radiją. Iš istorijos vadovėlių buvo pašalinti įrašai apie Serbijos istoriją, serbų rašytojų ir poetų publikacijos. Tai taip pat galėjo tapti esminiu kabliuku Serbijai surengti karinę intervenciją į Kroatiją.

3.4 Juodkalnijos atvejis

Kita vertus, etninis susiskirstymas niekaip nepaaiškina to paties dėsningumo arba veikia jį priešingai, kai kalba pakrypsta apie Juodkalniją. Serbų mažuma šioje šalyje sudarė 32% gyventojų, tačiau Serbijos valdžia, juodkalniečių nepriklausomybės referendumo išvakarėse pareiškė, kad gerbs Juokalnijos piliečių pasirinkimą, kad ir koks jis bebūtų. Dar didesnį trukdį veiksmų priežastingumui nustatyti sukelia ir tai, kad Juodkalnijos serbus atstovaujančios partijos pasisakė prieš Juodkalnijos nepriklausomybę. Būtent dėl šios priežasties Juodkalnijos atvejis reikalauja gilesnės analizės.

Priežastys, galėjusios lemti išskirtinai taikų Juodkalnijos atsiskirimą taip pat susijusios su etninėmis priežastimis, tik šiuo atveju jos suveikė priešingai negu Slovėnijos ar Kroatijos atžvilgiu. Pasak analitikų, Juodkalnijoje vyrauja ypatingas tautinio identiteto dualizmas. Juodkalnijos kalba daugumos gyventojų yra laikoma serbų kalbos atšaka, besiskiriančia tik tarme. Ypatingą bendrystės su Serbija reikšmę užima stačiatikių bažnyčios vyravimas abiejose valstybėse bei bendros istorijos puslapiai. Dėl to,  2003 metų Juodkalnijos gyventojų surašymo metu apie pusė respondentų ties tautybės žyma užpildė „Juodkalnijos, Serbijos“ arba „Serbijos – Juodkalnijos“ tautybes. Maža to, apie 73% Juodkalnijos piliečių turi artimų giminaičių Serbijoje.

Šie skaičiai leidžia daryti prielaidą, kad serbai Juodkalnijoje nelaiko savęs tautine mažuma, o tik lygiaverčiais partneriais, galinčiais lygiomis teisėmis dalyvauti valstybės valdyme ir gyvenime. todėl tas ypatingas ryšis neleidžia manyti, kad atsiskirimas nuo Serbijos galėtų kelti kokią nors grėsmę jų etninei grupei. Faktas, kas serbai Juodkalnijoje nesijaučia tautine mažuma, parodo koks tai svarbus faktorius, leidęs nekilti kariniam konfliktui, juk pasikeitusi Kroatijos serbų padėtis buvo esminė priežastis vykdyti karinę intervenciją į šalį. Tą patį galima būtų paminėti apžvelgus religinį ryšį tarp serbų ir juodkalniečių, o būtent bendra religija tarp minėtų valstybių leido sutvirtintį ryšį tarp šių tautų ir atvirkščiai sumažinti tarp serbų ir slovėnų su kroatais.

Įvertinus ypatingą šių tautų ryšį, būtina paminėti, kad viena iš pagrindinių Juodkalnijos nepriklausomybės paskelbimo priežasčių buvo ne laisvės troškimas ar išsivadavimas iš Serbijos „gniaužtų“, kiek didelis noras siekti greitesnės narystės Europos sąjungoje ir NATO. Dėl ankstesnių konfliktų tarp Serbijos ir ES, Serbijos perspektyvos greitai įstoti į Europos sąjungą tapo labai miglotos. Todėl Juodkalnijos piliečiai referendume praktiškai pasirinko ne nepriklausomybę, o siekį kuo greičiau integruotis į konsoliduotą Europą.

Būtina paminėti, kad Serbijai stabdyti juodkalniečių norą atsiskirti nebuvo reikalo ne tik dėl etninių priežasčių, priešingai nei kariniame konflikte su Kroatija, bet ir dėl ekonominių priežasčių, kas buvo konflikto su Slovėniją priežastis. Juodkalnija buvo ekonomiškai atsilikęs kraštas, todėl serbų nenorą priešintis atsiskyrimui lėmė ir pragmatinis siekis nešelpti nestabilių Juodkalnijos žemių savo tautos sąskaita.

Išvados

Pirmojoje tyrimo duomenų analizės dalyje buvo lyginami šalių atitikimo tautoms rodikliai pagal Anthony Smith. Visos nagrinėjamos tautos atitiko minėtus nacijų bruožus.

Antroje tyrimo dalyje buvo analizuojamos priežastys, galinčios paaišinti nacionalizmo skatinamus karinius konfliktus. Buvo išanalizuoti tautų religinis, etninis ir kalbinis susiskirstymai. Ten kur šių duomenų konfliktų priežastims paaiškinti nepakako, pasitelkti ekonominiai rodikliai bei gautos išvados:

  • Demografinės – ekonominės priežastys yra esminis veiksnys, lemiantis tautų apsisprendimą siekti nepriklausomybės, tačiau jis kartu lemia ir tai, ar valstybei pavyks įtvirtinti nepriklausomybę taikiai.
  • Demografinių – ekonominių skirtumų ir panašumų tarp tautų analizė leidžia plačiai paaiškinti galimo konflikto tarp tautų, siekiančių nepriklausomybės ir jų ankstesnių darinių, priežastis.
  • Slovėnijos atveju karinio konflikto paaiškinimui vienodai reikšmingos tiek ekonominės, tiek demografinės priežastys.
  • Kroatijos atveju karinio konflikto paaiškinimui svarbiausios tapo etninės ir politinės priežastys.
  • Juodkalnijos atveju karinio konflikto išvengimo paaiškinimui tapo svarbiausios sociokultūrinės, politinės ir ekonominės priežastys.
  • Siekiant nepriklausomybės įtvirtinimo, nereikalaujančio karinio konflikto su buvusiais bendrapiliečiais,  būtina užtikrinti kuo palankesnes sąlygas tautinėms mažumoms, gyvensiančioms naujoje valstybėje.

Literatūros sąrašas

  1. Merie-Janine Calic, The Crisis of Socialist Modernity – The Soviet Union and Yugoslavia in the 1970s. Gottingen: 2011.
  2. Michael Ignatieff, Blood and Belonging: Journeys Into the New Nationalism. Farrar: Straus and Giroux, 1995.
  3. Arend Lijphart, Thinking about Democracy: Power Sharing and Majority Rule in Theory and Practice. London: Routledge, 2008.
  4. Wikipedia, „Ten day war“. http://en.wikipedia.org/wiki/Ten-Day_War
  5. A.D. Smith, Nacionalizmas XX amžiuje. Vilnius: Pradai, 1994.
  6. S.G. Mestrovic, Genocide after Emotion: The Postemotional Balkan War. New York: Routledge,  1996.
  7. Jovic, Dejan, Jugoslavija: drzava koja odumrla: uspon, kriza i pad Kardeljeve Jugoslavije: (1974–1990). Belgrad: Prometej, 2003.
  8. Wikipedia, „Yugoslav Wars“. http://en.wikipedia.org/wiki/Yugoslav_Wars
  9. Central Intelligence agency, „Slovenia“. https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/geos/si.html
  10. Central Intelligence agency, „Croatia“. https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/geos/hr.html
  11. Central Intelligence agency, „Montenegro“. https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/geos/mj.html

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *