Melskis, tačiau to negana

Melskis, tačiau to negana

beach umbrella girl paris HR

Šiandien vienas iš geriausių mano draugų man pasakojo apie jo laukiantį svarbu darbo pokalbį, po kurio paaiškės jo tolimesnis likimas darbovietėje. Jis visą vakarą man kalbėjo kaip jis dėl to jaudinasi, nebegali ramiai dirbti, nors, žinoma, tikisi geriausio. Norom ar ne, tačiau perėmiau tą kupina laukimo jausmą, juk draugas tam ir skirtas, kad sugerti tavo mintis tam, kad tau taptų lengviau. Ir visa tai mane privertė prisiminti vieną iš mano vartojamų piliulių, skirtų praturtinti sielą. Ne, tai nėra tie vaistai, kuriuos parduoda vaistininkai. Ši, mistinių galių piliulė yra viena geriausių mano kada nors gautų dovanų – Bruno Ferrero minčių knyga. Jos autorius yra italų rašytojas ir kunigas. Nenuostabu, aš nesu katalikų tikėjimo šalininkas, tačiau šio kunigo mintys priverčia mane apie katalikų bažnyčią atsižvelgti mažų mažiausiai pagarbiai.

Prisiminiau ne šiaip sau. Šis įvykis kažkuria prasme atvėrė vieną iš piliulių, kurią kadaise išgėriau prieš miegą. Tai istorija apie mažą mergaitę ir tikėjimą. Nė neabejoju, kad privalote ją išgirsti…

Veiksmas vyksta vasarą, kaitina smarki saulė, o lauke – didžiulė sausra, besikėsinanti palikti kaimo bendruomenę be derliaus ir pagrindinio maisto šaltinio. Visi sunerimę, nė kiek nemažiau nei mano draugas. Ši bendruomenė ypatinga savo nenumaldomu tikėjimu, iš blogiausios situacijos laukianti geriausio. Tuo tarpu parapijos klebonas sekmadienio pamaldoms kviečia visus bažnyčios narius susirinkti melstis ir prašyti lietaus. Į tai atsiliepia didžioji dalis bendruomenės – gyventojų skaičius toks didelis, kad pamaldas tenka rengti lauke. Visi gyventojai meldžiasi, mintyse šaukdami lietų ir Dievo malonę neprarasti derliaus. Kunigas atlieka visas reikiamas apeigas ir tuomet jo dėmesį atkreipia pirmoje eilėje sėdinti mergaitė. Kleboną pavergia ne jos skaistumas, tačiau rankoje laikomas tikrų tikriausias skėtis. Kodėl suglumino? O suglumino todėl, kad mergaitė – vienintelė bendruomenės narė ne tik prašanti lietaus, bet ir tikru tikriausia to žodžio prasme jo laukianti, besivilianti krūšos iš giedro dangaus.

Ši inscenizacija parodo, kad melstis ne gana. Reikia tikrų tikriausiai tikėti tuo, ką darai. Jeigu lauki lietaus – ruoškis jo atėjimui, jeigu lauki darbo pasiūlymo ilgesniam laikui – atiduok visas jėgas dirbdamas. Tai, kad mes kartais maldaujame Dievo padėti mums, reiškia tik norą, tačiau noro įgyvendinimui reikia daugiau. Tikėjimas – tai tik vienas iš svarbesnių aspektų. Be jo, dar būtina ir įdėti visas galimas pastangas tikslui pasiekti. Jei jūsų gyvenime ateina lietus – būtinai ruoškitės jo atrėmimui. Tiktai mes patys esame savo likimo kalviai, tiktai mūsų nuosavos pastangos gali šiame gyvenime kažką pakeisti. Galiausiai, tikėkime iš tikrųjų, darbais, o ne žodžiais. Branginkime save ne mažiau negu Dievą. Juk tik save pamilęs gali pamilti kitą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *