Emocijos socialiniuose judėjimuose (RECENZIJA)

Emocijos socialiniuose judėjimuose (RECENZIJA)

Emocijos socialiniuose judėjimuose ir kodėl tai svarbu politikos analizei

(Parengta pagal „Passionate Politics: Emotions and Social Movements“ leidinių rinkinį)

Jeigu pirmieji socialinių mokslų tyrėjai pirmenybę teikė emocijoms ir iracionalumui, tai vėlesnė mokslininkų karta apsiribojo logika r racionalumu. Maxas Weberis, labiau nei bet kuris kitas, nustatė socialogus atsiriboti nuo emocijų ir iracionalumo. Skirtingai nuo loginių veiksmų, jis tvirtino, kad mes suprantame emocijų sąlygotus veiksmus, pvz. tokias emocines reakcijas kaip nerimas, pyktis, ambicijos, pavydas, meilė, entuziazmas, pasididžiavimas, kerštas, lojalumas, atsidavimas ir kitokį iracionalų elgesį, kuris iš jų išauga, bet jis naudingas analizei tik taikant tokius dalykus  tipologinio mokslo analizėje kaip veiksnių nukrypimo nuo konceptualiai išgryninto tipo racionalių veiksmų. Žinoma, jis pripažino galimybę analizėje tirti ir emocijas, tačiau, jo manymu, racionalus veiksmas negalėjo būti emociniu, ir atvirkščiai. Socialiniai mokslininkai keliavo šiuo keliu iki šiol.

Vienas iš pagrindinių šios knygos tikslų – įrodyti, kad socialinių judėjimų analizė atsiribojant nuo emocijų negalima.

Maža to, emocijos turi susilaukti tokio pat dėmesio kaip ir racionalumas. Pasak knygos autorių, emocijos „grįžta“. Pastaruosius tris dešimtmečius, emocijos, kaip politikos aiškinimo centras, buvo nustumtos į šešėlį, neatradusios deramos vietos dominuojančias pozicijas perėmusiuose racionalistiniame, struktūriniame ir organizaciniame politikos aiškinimo modeliuose. Šiuo savo darbu autoriai bando pakeisti šią tendeciją, įtraukiant į akademinį politikos aiškinimą emocijas, tokias kaip pyktį ir pasipiktinimą, baimę ir pasibjaurėjimą, džiaugsmą ir meilę. Emocijos, tinkamai suprastos, gali dar kartą įrodyti, kad yra vertos būti centriniu tyrimo objektu politikos analizėje.

Visgi, nemažiau svarbu paminėti, kad ši knyga ne tiesiog siūlo grįžti atgal prie emocijų, o pasiūlo ir kai ką naujo, revoliucingo politikos sociologijos ateičiai. Ši knyga siūlo dar kitokį požiūrį į socialinius judėjimus, mat joje ankstesnės tyrėjų žvilgsnio prizmių priešpriešos bandomos sugretinti arba bandoma pasakyti, kad abu šie žiūros taškai į socialinių reiškinių aiškinimą yra svarbūs, būtini, ir turi veikti išvien siekiant pilnai suprasti socialinius judėjimus.

Nors atrodytų, kad knygos pavadinimas siūlo skirti pirmenybę emocijoms, yra linkęs priklausyti senajai sociologų mokyklai, – vis dėlto, knygos tekste pateikiamas subalansuotas žvilgsnis iš abiejų skirtingų socialinių reiškinių aiškinimo prizmių. Šioje knygoje aptariami racionalumo ir iracionalumo aspektai ir bandoma surasti logikišką paaiškinimą, kodėl socialinių judėjimų aiškinime turi vyrauti abi šios teorijos kartu, o ne kaip skirtingi, vienas kitam prieštaraujantys žiūros taškai į socialinius judėjimus.

Tai yra naujas priėjimas prie sociologijos tyrimo objekto, kuris susikūrė apjungus du ankstesnius. Šis ginčo objektas įtikinamai išdėstomas knygos pradžioje ir plėtojamas tolimesniuose jos skyriuose.

Kodėl reikalinga emocijų analizė?

Naujieji socialinių judėjimų stebėtojai labiau koncentravosi į bandymus gilintis į organizacijų struktūrą, strategiją ir taktiką, bet nesigilino į faktą, kodėl ir kuo motyvuoti buvo judėjimų veiksmai. Knygos autorių manymu, išanalizuoti socialinio reiškinio priežastis, įsigilinant vien tik į veikimo taktiką ar organizacijos struktūrinius pajėgumus, arba analizuojant vien tik emocijas, yra neįmanoma. Abu šie veiksniai yra sąlygojantys vienas kitą, tarpusavy susiję ir reikalaujantys bendros analizės. Būtent todėl sociologijos aiškinimas be emocijų analizės yra neįmanomas. Vėliau knygoje aprašytų įvairių judėjimų analizė parodo kaip šie veiksniai susiję.

Kaip ir kiti kultūros aspektai, emocijos gali būti vertinamos kaip viso socialinio veiksmo ar socialinių santykių pamatas. Emocijos veikia ir racionalius veiksmus, kaip ir neracionalius, taip pat pozityvias patirtis ir neigiamas. Kaip ir kituose kultūros aspektuose, tokiuose kaip pažinimo esmė ar moralės principai, emocijos formuoja socialinius lūkesčius, kurie išsivysto pirmiausiai iš atskirų asmenybių. Jie priklauso nuo tradicijų ir pažinimo vertinimo. Kitaip tariant, tiek Froidas, tiek kiti teoretikai suklydo ten, kur jie priskyrė emocijas. Empirinis uždavinys dabar yra pažvelgti į emocijų sąveiką su kitų rūšių kultūros dinamika, taip pat ir su organizacijų ir strategijų dinamika.

Kartais emocijos gali būti esminis judėjimų strateginio mąstymo pagrindas, kai visa judėjimo strategija ne tik kyla iš emocijų, bet ir visa judėjimo veikla pastatyta ant jų. Vienas iš akivaizdžiausių to pavyzdžių – feminizmo judėjimai. Politinės feminisčių pretenzijos dažnai atsiriboja nuo įsipareigojimų, jos tiesiog emocionalios. Tuo pačiu, uždrausti moterų emocijų išraiškas visada galėjo tapti pagrindu dideliems politiniams iššūkiams iškilti. Todėl emocijos gali būti strategiškai naudojamos aktyvistų ir būti strateginio mąstymo pagrindas.

Judėjimai  kartais patys egzistuoja ypatingoje aplinkoje, kuri gali sukurti emocijas arba jas sustiprinti. Skirtingai nuo judėjimų sukurtų emocijų, kurios auga iš esamų moralinių sistemų, pavyzdžiui, religinių sistemų ar profesinės etikos, kur emocijos sukuria judėjimus su aiškiais tikslais. Aplinka gali mobilizuoti judėjimą visai kitai misijai, negu jisai buvo sukurtas. Pvz. konkrečioje vietovėje nusprendus statyti atominę elektrinę, toje geografinėje aplinkoje egzistuojantis socialinis judėjimas gali staigiai nukreipti savo jėgas prieš jos statybą, nors tai nėra šio judėjimo susikurimo paskirtis. Saugumo noro sukeltos baimės emocijos nukreipia egzistuojantį judėjimą į šios problemos sprendimą, taip sukurdamos naujus tikslus. Todėl emocijas svarbu nagrinėti ne tik dėl naujų judėjimų kūrimosi priežasčių aiškinimo, bet ir tolimesnių jo veiklos krypčių.

Teorinės perspektyvos

Kol vaizdas plačiai apibūdinamas per kultūrinį aspektą, ši knygos dalis skirtinguose savo skyriuose siūlo permąstyti keturias skirtingas sistemas: kritinės masės, galių pusiausvyros, struktūrinio požiūrio ir organizacinės teorijos. Kiekviename iš šių skyrių bandoma papildomai išsiaiškinti, kokiose situacijose ir kaip emocijos tampa rimta teorine sistema sociologijos mokslui. Šie skyriai suteikia stiprų teorinį pagrindą likusiai knygos daliai.

Kritinė masė gali susiformuoti įvairiais būdais. Jos susiformavimą gali sąlygoti, tai kad dalyviai propaguoja stereotipinius veiksmus (giedojimą, gestus ir t.t.), kurie tapo tradiciniais, nes yra užfiksuoti istorijos ir yra laikomi savaiminiais. Taip pat, kritinę masę gali suformuoti spontaniškas veiksmas, kai kokios nors ypatingos aplinkybės sukuria bendrus veiksmus.

Dėmesio centre atsiranda bendras dėmesio centras. Kiekvienas dalyvis sužino apie vienas kito supratimą, taigi ir kiekvieno iš jų vienybė tampa susieta viena su kita. Tai labai svarbus procesas, toks procesas sukuria tai, ką Durkheimas pavadino „kolektyvine sąžine“, lydima pažinimo ir moralinės vienybės. Jeigu šie kritinės masės elementai egzistuoja, tai iš jų susiformuoja sekantys padariniai:

1. Grupinio solidarumo jausmas.

2. Atskirų dalyvių emocinė energija, kuri yra prisotinta entuziazmo ir pasitikėjimo savimi.

3. Grupės simboliai, kurie atlieka kolektyvinės atminties sandarinimo funkciją.

4. Moralės jausms. Emociškai solidari grupė nusistato savo standartus, kas yra teisinga, ir kas ne.

Egzistuojanti galių pusiausvyra, pakrypusi į kurią nors barikadų pusę gali išprovokuoti pasikeitimus socialinėje struktūroje, kad sukelti emocijas, kurios paskatintų socialinių judėjiimų augimą. Tam pademonstruoti puikiai tinka ir Lietuvos pavyzdys, kai SSRS vykdoma struktūrinė persitvarkymo politika, po daugybės metų pertraukos leido atsirasti tautiniams judėjimas, kurie sustiprino laisvės emocijas ir galiausiai persverė galių balansą.

Struktūrinis požiūris tiesiogiai priklauso nuo kultūros, kai kultūriniai įsitikinimai ir vertybės nustato svarbius struktūros elementus. Pavyzdžiui koks žmogiškosios energijos išraiškos kiekis yra teisėtas, kada tokia energija tampa pertekline, kokie veiksmai susilaukia sutikimo ir palaikymo statuso visuomenėje ir iki kokio lygio jie yra pateisinami konkrečioje kultūrinėje aplinkoje. Taip pat, koks statusas gali būti suteiktas socialiniam judėjimui tam tikroje egzistuojančioje geografinėje socialinėje aplinkoje ir pan.

Kultūrinis kontekstas

Antroji  knygos dalis ( 5-7 skyriai) aprašo tris kultūrinius kontekstus ir juos nagrinėja: fašistinę Italiją, antivergovės judėjimą Amerikoje ir Krikščioniškąją teisę. Visos kultūrinės analizės veikia ir atrodo gana įtikinamai, išskyrus keletą teoretinių argumentų dalių, turinčių veikti kaip pagrindimas kultūriniame kontekste, atrodo, kad šiek tiek yra perspaustos arba aprašomos „pritempinėjant“.

Tereikia tik prisiminti, kad tiek Hitleris, tiek Musolinis atėjo į politinę valdžią teisėtomis priemonėmis. Etninės tapatybės trauka ir šiuolaikinis nacionalizmo atgimimas, taip pat rasistinis smurtas Europoje gali būti aiškinimas kaip privataus tapatupo laipsniškas atsitraukimas. Ar šie veiksmai taps pakartotine politikos sakralizacija, yra atskiras ir istoriškai atsitiktinis klausimas.

Krikščionys konservatoriai tvirtai tiki, kad geros šeimos pasižymi stiprumu ir paklusnumu ir netoleruoja silpnumo ir priklausomybės. Teisingoje visuomenėje, geros šeimos apdovanojamos, o blogos baudžiamos. Bet vis dėlto, aplink save jie mato tuos, kurie susiduria su ta pačia kova kaip ir jie, bet patiria skaudžių pasekmių. Jie įsivaizduoja juos kaip visuomenės globotinius, gaunančius įvairias dovanas ir nuolaidas ir laiko šį reiškinį nesąžiningu. Jie klausia, kodėl jie turi gauti daugiau? Jeigu kai kurie iš jų gali gauti valstybės dovanas, be darbo, vadinasi, darbo vertė menksta. Jų nuomone, jeigu homoseksualumas yra vienoje plotmėje su heteroseksualumu, vadinasi, heteroseksualios santuokos reikšmė blanksta.

Dėka jų aktyvumo, krikščionys konservatoriai konstruoja pasaulio koncepciją, kuri yra saugi ir nedviprasmiška, veikianti kur jų asmeniniai gyvenimai ir asmeninė kova turi prasmę ir tikslą, kur jie jaučia save stipriais ir galingais. Jų veikla yra reparatyvus veiksmas, kuris siekia visuomenės dalyvius išskaidyti į aiškius, neskaidomus arba morališkai blogesnius ir t.t. Kultūrinis karas yra kur kas daugiau negu kognityvinių įsitikinimų realizavimas. Egzistuoja  gilus emocinis aspektas, taip pat nuolatinės paieškos, siekiant paversti gėda į pasididžiavimą.

Vis dėlto, skyriuje apie Krikščioniškąją teisę panašu, kad argumentacijoje trūksta, kas yra labai svarbu darant kultūrinę analizę, elgesio ir emocijų supratimo kaip bendro veiksmo, bandant įsigilinti į bendruomenių vidų.

Narių telkimas ir vidinė varomoji jėga

Trečioje knygos dalyje (8-12 skyriai) sutelkiamas dėmesys į įvairių socialinių judėjimų narių susitelkimą ir jų varomąją jėgą. Analizuojami „AIDS“ aktyvistai, Centrinės Amerikos taikos judėjimai, Solidarumo judėjimas Lenkijoje, labdaros organizacijos ir gyvūnų teisių judėjimas. Šis skyrius išties yra stiprus savo argumentacija ir analizės gilumu. Knygos autoriai vaizdžiai aprašė judėjimus ir jų vietą istorijoje ir kultūroje. Ankstesnis šių judėjimų dalyvių stebėjimas turėjo ypatingą reikšmę šios knygos tyriamajai bazei. Būtent dėka ankstesnių autorių stebėjimų, šioje knygoje sugebėta perteikti ryšio tarp emocijų ir racionalaus mąstymo gylį socialiniuose judėjimuose.

Šiame skyriuje rodoma, kaip maža grupė lenkų aktyvistų Gdansko laivų statykloje sugebėjo pajungti 16 000 įmonės darbuotojų bei sukelti jų pykčio bangą, nukreiptą prieš represinį režimą. Pyktis buvo išreikštas streiku, kuris sustabdė įmonės veiklą. Kaip rašoma knygoje, dalyviai vėliau prisiminė, kad tokius jų veiksmus lėmė staigios emocijos: momentas, kai baimę pakeitė pasididžiavimas, to pasekoje ir juokas lydintis svarbiausių asmenų veiksmus. Kai abejones pakeitė malonumas, o paniką pasitikėjimas. Būtent šiais emocijų perpildytais momentais jie atrado erdvę kolektyviniam veiksmui, kurio jie nežinojo prieš tai. Gdansko atvejis yra labai svarbus, nes parodo, kad įmanoma racionali jausmų ir idėjų transformacija, tokiais būdais, kurie leidžia konstruoti naujas veiksmo ir minties galimybes. Dėl savo įgyvendinimo turinio, aistringi Gdansko balsai turi būti ištirti dar kartą.

Moralinis pasipiktinimas buvo varomoji Centrinės Amerikos taikos judėjimo jėga 1980 metais. Šis judėjimas atsirado kaip atsakas į civilinius karus Nikaragvoje, Salvadore ir Gvatemaloje. Tūkstančiai Šiaurės amerikiečių būrėsi į mitingus siekiant apriboti JAV politinį ir karinį dalyvavimą šiose šalyse bei išreiškiant paramą Centrinei Amerikai leisti pačiai pasirinkti savo teisingą socialinę tvarką. Šio judėjimo išraiškos reiškėsi per dalyvavimą didelės rizikos karo zonose, bandant atgrąsyti smurtą, taip pat nelegaliai priglaudžiant karo pabėgelius ir masinės pilietinio nepaklusnumo kampanijos. Šie veiksmai turėjo potencialą žmonėms patirti įkalinimo bausmes, žalos atlyginimo ar net mirties nuosprendžius. Sunku patikėti, kad asmenys galėtų pasiryžti tokiems aukštos rizikos veiksmams, be aistringo įsipareigojimo laikytis judėjimo tikslų. Todėl neabejotina, kad sprendimas vykti į karo zoną, be abejo, buvo lydimas emocinio masyvo.

Galbūt emocijos negali paaiškinti, kodėl socialiniai judėjimai atsiranda tam tikru metu, arba kodėl dalyviai į juos įsitraukia, kodėl konkretus judėjimas sėkmingas arba kitus organizacinius rūpesčius. Bet vis dėlto, mes galime paaiškinti kodėl judėjimai pasirenka tam tikra veikimo formą, kodėl, pavyzdžiui, modernūs gyvūnų teisių judėjimai susiję su mokslu ir filosofija ir kodėl taip atsitiko, kad vyrai užima svarbiausias vadovų vietas organizacijose, kurių daugumą sudaro moterys.

Konflikto emocijos

Ketvirtojoje knygos dalyje (13-16 skyriai) pabrėžiama emocijų reikšmė konfliktui, žvelgiant iš tokių judėjimų kaip judėjimas prieš vaikų seksualinę prievartą, Airiško žemės judėjimo, sukilimo Salvodore, Žmogaus teisių judėjimų JAV ir Rytų Vokietijoje, perspektyvos.

Kontekstai neabejotinai struktūruoja jausmus, kuriuos žmonės patiria. Ir vis dėlto, žmonės tikrai jaučia tiek leidžiamas, tiek jų kultūriniame kontekste uždraustas emocijas. Mes konstruojame ir suprantame savo veiksmus tiek individualiame, tiek kolektyviniame lygmenyje. Reikia suprasti, jog tai, kad, pavyzdžiui, žmonės būdami teisme nedemonstruoja, kad yra pikti arba neatrodo laimingi, kai jiems kompensuojama nustatyto nusikaltimo žala, dar nereiškia, kad jie tokie nėra. Atvirkščiai, jie įtraukti į emocinį darbą ir demonstruoja tas emocijas, kurios apibrėžiamos jų visuomenės kontekste. Individualūs veiksmai, judėjimai interpretuojantys procesus, taip pat valstybinės ir kitos institucijos, visa tai veikia vieni kitus. Kartu jie formuoja judėjimų konstrukcijas ir rodo opozicines emocijas.

Politinis mobilizacijos aiškinimas Salvodare yra panašus į kitus socialinių judėjimų tyrimus, kurie pabrėžė emocijų, tokių kaip orumas ir pilietiškumas grįžimą į politinį veiksmą. Valstiečių sukilimas kolonijinėje Indijoje taip pat parodė, kad pilietiškumas gali būti svarbesnis negu maišto ekonomikos pelnas. Knygoje aprašytas tyrimas parodė, kad valstiečiai gali sukilti net prieš savo ekonominius interesus.

Ši knygos dalis, kuri tyrinėja emocijų valdymą arba tai, kaip socialiniai judėjimai naudoja emocijas tyčia ar neapgalvotai, turbūt įdomiausia knygos dalis, nes siūlo labiausiai konkretų vaizdą apie racionalų emocijų panaudojimą ir netyčinį (tuo pačiu ir neracionalų).

Išvados

Su šia nauja esė kolekcijų knyga,  Jeff Goodwin, James M. Jasper, and Francesca Polletta bando pakeisti nusistovėjusią sociologijos tendenciją, reabilituojant emocijas, tokias, kaip pyktį, pasipiktinimą, baimę, pasibjaurėjimą, džiaugsmą ir meilę, ir įtraukia jas atgal į politikos mokslų tyrimus. Kultūrinės analizės įrankis yra ypač naudingas nustatant emocijų vaidmenį politikoje ir turės tapti nauja platforma, sociologų ginčams plėtoti. Moralinis pasipiktinimas, gėda, įsivaizdavimas naujos ir geresnės visuomenės, nėra automatinis atsakas į įvykius. Atvirkščiai, jie yra susiję su moralinėmis institucijomis, teisėmis ir pareigomis ir gali informuoti apie numatomą socialinio reiškinio poveikį, kuris yra kultūriškai ir istoriškai kintantis.

Tyriamų judėjimų įvairovė ženkliai stiprina šią knygą. Įterpiant didelį socialinių grupių diapazoną, autoriai galėjo ryžtingai prieiti prie dalyko esmės ir ginčo objekto išaiškinimo, kad logika ir emocijos yra vienodai svarbūs dalykai visose socialiniuose judėjimuose ir abu turi būti taip pat plačiai nagrinėjami aspektai socialiniuose tyrimuose.

Ši knyga, kuri yra redaguotas atskirų publikacijų rinkinys, kaip ir daugelis surinktų knygų, nėra nuosekli, einanti skyrius po skyriaus. Rašymo stilius keičiasi su kiekvienu skyriumi, ir dėmesys vis dėlto, mažiau ar daugiau sutelkiamas į tezes, surašytas skyrių pradžiose. Bet kuriuo atveju, autoriai įspūdingai įveikė šios apbribojimus, kiekvieną skyrių susiejant su deklaruojamomis tezėmis, įvadų ir išvadų dalys buvo susijusios, tuo pačiu susiejant knygą į aiškią visumą.

Knyga neprivalo būti apžvelgta kitų autoriaus darbų perspektyvoje, nes jie yra nuolat minimi ir cituojami recenzuojamoje knygoje.

Emocijas svarbu ištirti ne tik kaip kitus nepriklausomų kintamųjų rinkinius, bet kaip svarbiausius socialinių judėjimų komponentus, tokius kaip organizacijų koncepcijos ir judėjimų priežastiniai procesai. Tiesiog neįmanoma suvokti bendrųjų priežastinių mechanizmų, kurie persipynę su išoriniais procesais ir istorine kaita, neatsižvelgiant į jų priklausomybę nuo emocinės dinamikos. Šioje knygoje aprašytas naujasis sociologijos prieigos taškas suteiks naujas galimybes visuomeninių judėjimų tyrėjams.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *