18a. diplomatijos pamokos: Hanoverio galvosūkis ir britų kontinentinė politika

18a. diplomatijos pamokos: Hanoverio galvosūkis ir britų kontinentinė politika

1756-1763 metais, tarp dviejų naujai susikūrusių sąjungų įvykęs Septynerių metų karas iššaukė neregėto mąsto konfliktą pasaulyje. Į konfliktą įsivėlusios pagrindinės to meto Europos valstybės įsivėlė į sukrečiantį ir visą niokojantį karą, kuris kartais dar vadinamas pirmuoju pasauliniu karu. Vienoje barikadų pusėje kovėsi Didžioji Britanija ir Prūsija, kitoje: Austrijos – Prancūzijos ir Rusijos sąjunga. Paradoksalu, bet dar visai prieš pat karo pradžią, vargiai buvo numatomas toks įvykių posūkis tarptautinių santykių eigoje: anksčau Europoje egzistavę galios centrai ir jų atraminės valstybės apsivertė aukštyn kojom, nors nuo paskutinių susidurimų tarp buvusių varžovų, o dabar jau sąjungininkų, tepraėjo vieneri metai.
Šiuolaikinei diplomatijos istorijai, nagrinėjant to meto įvykius, pažymėtinos kelios galimos tokio kardinalaus įvykių posūkio Europoje priežastys. Šio darbo tikslas – įrodyti, kad 1756 metų diplomatinę revoliuciją sukėlė Britanijos užsienio politikos laviravimas tarp jūrinės politikos ir Hanoverio hercogystės.
Ryšį tarp Britanijos užsienio politikos ir 1756 metų revoliucijos galima būtų paaiškinti įrodžius ypatingą Hanoverio hercogystės svarbą Britanijos imperijai. Atsirastų galimybė teigti, kad Britanijos būtinybė apginti šią valdą sąlygojo jos aljansą su Prūsija, taip apversdama Europoje egzistavusias ilgalaikes diplomatines tradicijas. Kad tai padaryti, Hanoverio ir Britanijos ryšį būtina apžvelgti keliais aspektais:

• Apžvelgti Hanoverio svarbą to meto Britanijos politinėje aplinkoje
• Nustatyti Hanoverio įtaką Britanijos jūrų politikos formavimuisi
• Rasti bendrų, sutampančių to laikotarpio Hanoverio ir Britanijos užsienio politikos interesų
• Apžvelgti Britanijos diplomatijos atsakus į kitų valstybių galimus karinius veiksmus prieš Hanoverį

Hanoverio gynybos svarba Britanijos politikoje

Jūrų galios amžiams įpusėjus, buvo lengvai pamiršta, kad Hanoverio gynyba taip pat suvaidino svarbų vaidmenį galimos taikos susitarimams.
XVIII amžiaus vidury, į dinastiniais ryšiais su Britanija susieto Hanoverio problemas Britanijoje buvo reaguojama itin jautriai. Šios žemės svarbą britų politikams galima pamatyti iš reakcijų į 1753 ir 1757 metais kylančių tiesioginių išorės grėsmių. Pastaroji – pavojus dėl galimo Prūsijos įsiveržimo. Šią problemą, dar tais pačiais metais, Britanija išsprendė sudarydama aljansą su Prūsija, kas žinant to meto diplomatijos tradicijas, atrodė visiškai neįmanoma. Nors žadėtos paramos iš Prūsijos pusės, įsiveržimo į Hanoverį atveju, jis ir neužtikrino, tačiau tokie kardinalūs Britanijos veiksmai parodė ypatingą Hanoverio svarbą imperijos politikoje.
Tai, kad Prancūzija gali kelti grėsmę vykdydama įsiveržimus į Hanoverį per Reino zoną, tapo akivaizdu, kai prancūzų kariuomenė nugalėjo jungtinę Hanoverio ir atskirų Vokietijos miestų sąjungą prie Cunderlando, Hastenbecke birželio 26 dieną ir paėmė į nelaisvę priešų elektoratą. Šis įvykis sąlygojo, rugsėjo 8 dieną sudarytos, Kloster Zeven neutraliteto konvencijos pasirašymą.
Supratusi, kad dėl už Europos ribų vykstančio Prancūzijos ir Anglijos karinio konflikto, Hanoveris tapo nuolatiniu prancūzų taikiniu, Hanoverio Ministrų taryba 1757 metų rudenį svarstė savo galimą paramą siekiant personalinės unijos su Anglija. Toks veiksnys turėjo sutelkti dar didesnį britų politikų dėmesį šios valdos gynybai. Karalius George asmeniškai išreiškė pyktį dėl skubos stokos ruošiantis konfliktui, kurį numatė Hanoverio ministrai: „Aš niekada nemačiau jo Didenybės labiau susirūpinusio, nei dėl žinios, kad laiku nesirūpinama Hanoveriu“.
Pastebimas Austrijos silpnėjimas dėl monarchų kaitos valstybės viduje, tapo puikiu šansu stiprėjančios Prūsijos imperatoriui Fridrichui II ją užpulti. Jis taip ir pasielgė, sukeldamas karą, prie kurio Prūsijos pusėn stojo Bavarija, Prancūzija ir Ispanija. Britanija, būdama Austrijos sąjungininke, turėjo padėti Austrijai šiame kare. Tačiau tokie veiksmai būtų leidę Hanoverį atakuoti Prūsams ir Prancūzams, o britai suprato, kad Hanoveris jiems yra gyvybiškai svarbus. Todėl vietoj tiesioginės paramos Austrijai, Flandrijoje buvo dislokuota kariuomenė, kurią sudarė britų, danų, Hanoverio bei atskirų vokiečių miestų kariai. Taip buvo norėta apginti Flandriją ir tuo pačiu atitolinti Prancūzijos kariuomenę nuo įsiveržimo į Hanoverį.
Žiūrint iš šiandienos perspektyvos, dabar jau aišku, kad tokia bendra ideologija tarp Hanoverio ir Britanijos lėmė esminius pokyčius Europoje. Britanijos parlamentas buvo nuolat jautrus Hanoverio politinėms ambicijoms. Politikai visada turėjo įrodyti, kad politiniai sprendimai, būtini britų politiniams interesams užtikrinti, veikia išvien su Hanoveriu.

Hanoveris ir Britanijos jūrų politika

Užsienio diplomatinių žinybų duomenys taip pat suteikia galimybę palyginti Britanijos politiką Hanoverio atžvilgiu. Anot kai kurių iš jų, Hanoveris iš tiesų buvo vertinamas kaip papildinys, bet ne kaip užgriuvusi našta Didžiosios Britanijos politikai.
Pastaraisiais metais, faktoriai, pabrėžiantys Britanijos užsienio politiką su pirmaisiais Hanoverio monarchais buvo išnagrinėti išsamiau. Dėl šios priežasties galime nuodugniau pažvelgti į 1714-1760 laikotarpio Britanijos vykdytą politiką Hanoverio atžvilgiu. Šiuo metu tarp istorikų gana plačiai sutariama, kad tuo metu Hanoveris turėjo esminę įtaką Britanijos „mėlynųjų vandenų“ strategijos formavimui. Jūrų karo ideologija sustiprino savo pozicijas tarp Britanijos politikų pirmoje XVIII amžiaus pusėje, tačiau tai leido įvykti esminiams pasikeitimams Europos žemyne. Britų nesikišimas į Europos vidaus politiką leido sustiprėti kitoms žemyno valstybėms, ypač Prūsijai, kurios kilimas kėlė grėsmę Hanoverio politinei egzistencijai. Nei vienas Britanijos monarchas, nei ministerija negalėjo ignoruoti tokio galimo Hanoverio likimo. Britanijos reakcija į naujų hegemonijų kilimą žemyne pirmiausiai buvo matoma per saugumo Hanoveriui prizmę. Dėl šios priežasties, Britanija, vykdydama savo kontinentinę politiką, negalėjo atitrūkti nuo Europos reikalų.

Britanijos ir Hanoverio užsienio politikos interesų sutapimai

Dviejų didelių krizių, įvykusių Britanijos ir Hanoverio santykiuose 1741 ir 1757-8 metais, analizė parodo tiesioginį ryšį tarp Hanoverio ir britų jūrinės politikos evoliucionavimo. George‘as I stiprino karališkojo laivyno galią dėl Hanoverio interesų. Jis parėmė Hanoverį, kuris norėjo atimti Bremeno ir Verdeno žemes iš Švedijos, siųsdamas į Baltijos jūrą karinius laivus. Šiuo atveju sutapo Hanoverio ir Britanijos interesai. Britams buvo paranku silpninti Švedijos įtaką Pabaltyjy, ypač Livonijos ir Estijos provincijose, kurių prekybininkai tiekė svarbius resursus Britanijos laivyno plėtrai.
1721 metais, pasibaigus Šiaurės karui, Hanoverio užsienio politika tapo labiau gynybinė, atsirado tiesioginė grėsmė iš Rusijos, kuri kėsinosi perimti Maklenburgo ir Holšteino miestus. Ši, naujai iškilusi grėsmė Hanoveriui, vėl sutapo su Britanijos interesais. Rusija, užėmusi šiuos miestus, galėtų kontroliuoti Britanijai svarbią prekybą su Pabaltiju, todėl Britanijai tapo reikalinga užtikrinti Hanoverio saugumą ir dėl savo jūrinės galios plėtros užtikrinimo.
Būtina paminėti, kad Britanijos užsienio politikos vykdyti buvo neįmanoma be parlamento pritarimo. George‘ui I, savo pirmaisiais valdymo metais teko susitaikyti, kad karališkasis jūrų laivynas negalėjo atvirai remti Hanoverio. Parlamentas baiminosi, jog Hanoverio ambicijos „vairuoja“ Britanijos politiką. Bet tai tik patvirtina tą faktą, kad Hanoveris darė tiesioginę įtaką Britanijos užsienio politikos formavimui ir buvo neatsiejama jos dalis.
Apibendrinant, galima teigti, kad egzistuoja Britanijos ir Hanoverio interesų sutapimai vykdant užsienio politiką.

Britanijos diplomatiniai veiksmai vykdant Hanoverio gynybą

Britanijos jautrumas Hanoverio klausimams nekėlė abejonių Prancūzijoje. Britų ir prancūzų konfrontacija kolonijose, ypač Šiaurės Amerikoje, 1750 metais dar kartą privertė atkreipti Europos valstybių dėmesį į Hanoverio pažeidžiamumą, kuriuo siekė pasinaudoti Prancūzija. Tai sąlygojo Britanijos siekius pasirašyti 4 metus turėjusį galioti susitarimą su Rusija 1755 metų rudenį. Šis susitarimas turėjo įpareigoti Rusiją skiri 55 tūkstančius karių Hanoverio gynybai, galimo puolimo metu užtikrinti. Manais už tai Britanija įsipareigojo sumokėti Rusijai 500 tūkstančių svarų sterlingų. Vis dėlto, šis susitarimas taip ir nebuvo ratifikuotas, nes Rusijai nebuvo aiškiai nurodyta, kuri valstybė taps dislokuotos rusų kariuomenės prieše. Visa tai sukėlė reikšmingų pasekmių – Britanija pradėjo ieškoti naujų sąjungininkų, siekiant užtikrinti Hanoverio saugumą. Manoma, kad jei Rusija ir Britanija tuo metu būtų susitarusios, Europos tarptautinių santykių istorijoje nebūtų įvykęs istorinis lūžis. Britų politikai, siekdami išlaikyti savo karaliaus Georg‘o II valdas Hanoveryje, pradėjo tartis su Prūsijos valdovu Fridrichu II. Hanoverio gynybai Prūsijos kariuomenė Britams tiko labiausiai, nes mūšio lauką galėjo pasiekti greičiau nei tai padarytų Austrijos ar Rusijos kariuomenės. Be to, to meto Europoje, Prūsijos kariuomenė buvo laikoma viena iš geriausiųjų. Britanijos premjero apsisprendimą pasirašyti susitarimą su Prūsija dauguma istorikų priskiria 1755 metų liepai. Būtent tada Rusijos ambasadoriui Londone buvo pranešta apie tokį Britanijos politikos posūkį, legitimuojant jį kaip „būtinybę išlaikyti karaliaus valdoms Hanoveryje.“ 1756 metų sausio 16 dieną tarp Prūsijos ir Britanijos buvo pasirašyta Vestminsterio konvencija. Šia sutartimi, abi šalis įsipareigojo rūpintis taikos išsaugojimu vokiškose žemėse, o svarbiausia – neįsileisti į jų teritorijas trečiųjų šalių kariuomenių. Kaip griežtai gynybinę konvenciją ją bandė pristatyti Newcastle žemės hercogas. Jis pareiškė, kad „jo didenybė negalėjo toje situacijoje pasielgti kitaip, Vokietijoje be abejonės buvo pažeista ramybė, buvo patvirtinti įtarimai, kad Prancūzija ruošiasi pulti Hanoverį.“ Tokia įvykių seka dar kartą įrodo, kad Britanija bet kokiais būdais siekė užtikrinti saugumą Hanoveriui. Būtent tokia yra oficialioji Vestminsterio konvencijos priežastis, todėl akivaizdu, kad XVIII amžiaus diplomatinę revoliuciją sukėlė Britanijos siekis derinti savo jūrinę politiką su Hanoverio valda.

Išvados

Darbe analizuoti XVIII amžiaus politikos įvykiai leidžia teigti, kad 1756 metų diplomatinę revoliuciją sukėlė Britanijos užsienio politikos laviravimas tarp jūrinės politikos ir Hanoverio hercogystės. Tokia išvada galima, nes:

• To meto britų politikai neabejojo Hanoverio svarba Britanijos imperijai. Atsižvelgiant į darbe aprašytų karinių veiksmų, bei pasirašytų diplomatinių sutarčių vertinimą, galima prieiti išvadą, kad tokia Britanijos pozicija Hanoverio atžvilgiu buvo akivaizdi ir Prancūzijai, Rusijai bei Prūsijai
• Tuo metu Hanoveris darė esminę įtaką Britanijos „mėlynųjų vandenų“ strategijos formavimui
• Hanoverio svarba, Britanijai vykdant kontinentinę politiką, neleido jai atitrūkti nuo Europos reikalų
• Egzistuoja akivaizdūs Britanijos ir Hanoverio interesų sutapimai vykdant užsienio politiką
• Britų politikai, siekdami išlaikyti savo karaliaus Georg‘o II valdas Hanoveryje, nepaisė susiformavusių ilgalaikių diplomatijos tradicijų, bei bandė užtikrinti Hanoverio saugumą sudarydami sąjunga su Prūsija, taip sukeldami revoliuciją Europos diplomatijoje

Literatūros sąrašas

1. Daniel A. Baugh, ,,Great Britain’s ‘Blue-Water’ Policy 1689-1815”, Volume 10: 1988.
2. Jeremy Black, ,,The Continental commitment, Britain, Hanover and interventionism 1714-1793”Abingdon, Routledge: 2005.
3. W. Mediger, ,,Hastenbeck und Zeven. Der Eintritt Hannovers in den Siebenjährigen Krieg, Niedersächsisches Jahrbuch für Landesgeschichte”, 1984.
4. R. Browning, “The War of Austrian Succession “, Sutton: 1994; M. S. Anderson, “The War of Austrian Succession, 1740–1748”, London: 1995.
5. Richard Harding, “British maritime strategy and Hanover 1714–1763”. Cambridge, Cambridge university press: 2007.
6. J. Black, “Parliament and foreign policy in the eighteenth century”, Cambridge: Cambridge university press: 2004.
7. D. Aldridge, “Sir John Norris and the British naval expeditions in the Baltic Sea, 1715–1727”, University of London: 1972.
8. P. Lefevre and R. Harding, “Precursors of Nelson: British admirals of the eighteenth century”, London: 2001.
9. R. Harris, “A patriot press: national politics and the London press in the 1740s”, Oxford: 1993.
10. H. M. Scott “Hanover in mid-eighteenth-century Franco-British geopolitics”. Cambridge, Cambridge university press: 2009.
11. Яковлев Н. Н. „Дипломатическая революция накануне Семилетней войны“. Interaktyvi, prieiga per internetą: http://vive-liberta.narod.ru/journal/jakovlev_dipl.pdf

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *